Juozas Aputis. Sugrįžusieji… iš rekrūtų

1997 m. Nr. 1

Viktoras Katilius. Dykumos karalius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 309 p.

Gal kokį penktą šios Viktoro Kati­liaus knygos kūrinį skaitant kaži kaip prieš akis šmėkštelėjo mūsų praeities rašytojų ar žmonių pasako­jimai apie tėviškėsna grįžusius kareivius iš caro rekrūtų: žengia toksai grįžusysis gimtinės takučiais, žiūri ir į priekį, ir aplink, ieško tų savo jaunystės pėdų, kurias kadaise paliko, bet kad jų ne kažin kas bematyti, prapuolė, pasikeitė: antai per kiemą, remdamasi lazda, sun­kiai kojas velka kaži kokia senė, o iš arimų, mosuodamas botkočiu, par­eina koks nepažįstamas į kuprą susimetęs vyras. Ar toji – tai karei­vio motulė sengalvėlė, ar tasai su botkočiu – tai sūnus, kurį į rekrūtus išvežamas paliko kieme besivaikantį vištas? Kaip reikės sulydyti laiko sutraukytus saitus, kad galėtum prisijaukinti tai, kas iš tavęs buvo išplėšta, nutolinta, atskirta, kas de­šimtmečiais buvo dėliota visai iš kitokių statybinių medžiagų? O ką manys ir jaus žiūrėdami į tave tie, kurie liko čia ir tave išlydėjo visai kitokį?

Iš savotiškų rekrūtų į literatūros gyvenimą ar prieigas pargrįžta ne viena lietuvio rašytojo knyga – ar iš gulagų, ar iš pusės amžiaus senumo žurnalų, ar iš anapus vandenų: tokia knyga grįžta su ano laiko vaiz­diniais akyse, o grįžusi stabteli prie dabartinės literatūros kiemo vartų: ar pro juos matyti koks Vilniaus bokštas, ar kokio nemenko padaro falas, o ką užriks ant jos tasai, kuris sukiojasi aplink išdėvą „volkswageną“, šnekasi ar pats su savim, ar su kuo nematomu, ir vis – bl’at’, bl’at’? Kas tieji, kurie taip niekina­mai išsišiepė pavartę kelis jos pus­lapius ir dabar nekantraudami laukia, kad tik greičiau ji kėblintų ir nukėblintų velniai žino kur.

Čia, namuose, į kuriuos sugrįžo, taip jau yra. Taip yra iš dalies gal ir dėl mūsų prigimtinio kaži kokio bjaurumo, dėl nemeilės, dėl čepsint liežuviu žiūrėjimo į svetimą – kaip katinui į lašinius. Ką toji mūsų praeitis gali duoti, ko iš jos tikėtis ir norėti: kur kas daugiau stiprybės ir pasitikėjimo duoda kumščiais skina­mas kelias į ateitį.

O būta ir tebėra Viktoro Katiliaus raštuose žavaus ryžto persmelkti žmogaus žygius arogantiškai skaid­riu skepsiu, priešpriešomis, protingu įniršiu. Būta pastangų apgalvoti, mėginti perprasti žmogaus paskirties (ar nuskirties) mįsles, padžiūgauti, kai pasiseka nutverti žmogų esant ne tokį, kokiu jis apsimeta. Gyveni­mas, kuriuo skundžiamės ar džiau­giamės, yra apgaulingas, netikras, nenumatomas. Antai trumpoje, šaute iššautoje novelėje „Sūnus“ traukinio mašinistas Verbyla, džiū­gaudamas dėl būsiančios gražios ateities ir dėl sūnaus, kurio laukia gimstant, tiek įsisvajoja, kad jau mato savo gyvenant jei dar ne rojuje, tai dideliame mieste – šiandien gim­stančiam sūnui nereikės toli vaikš­čioti į mokyklą, bet čia tas gyvenimas bemat ir pakiša koją – svajo­damas apie sūnaus ateitį („Sūnau, pasaulis tavęs laukia!“), marinistas nepastebi, kad gyvenimo ar trau­kinio bėgių priekyje kelias užverstas. Nedidelė avarija, keli suardyti vago­nai ir viršininko žodžiai: „Ponas Verbyla, visa tai turės pasekmes. Mes ieškosime kito tarnautojo…“

Tokios yra būsimojo gyvenimo vizi­jos. V. Katiliaus knygoje yra įdėta panašaus pavadinimo apysaka – „Gyvoji vizija“, kur autorius gali jau kaip reikiant visais žodžių ir veiksmų mostais paliepti vienam žmogeliui įsimylėti gražuolę ir laisvuolę Bianką, ir įsimylėjęs jis, be abejo, autoriaus valia, turi gerą progą (kaip ir toji Bianka) atsi­skleisti, iškloti savo gyvenimo peri­petijas. Antai užsimenama apie vasarą, bet kai ji amžina, tai darosi nelaime, o ir šiaip vasara darosi nelaime. Kai per daug gerai, tai ir nelaimė. Tik vargas gali ką surišti, tik šaltis gali širdį užgrūdinti ir sužadinti. Tiktai kančia… Tai pareiškęs, herojus eina jau įdomes­niu minties keliu, jis išsitaria ne tik didaktiškai, bet ir pogiliai: „Bianka buvo taip susidomėjusi. Ak, juk ji turėjo žinoti, ką veikia jos kvaišiukas, ką jis galvoja ir tikisi už ją, už Bianką. daugybę Biankų, kurios tik pasyviai sugromulioja ir pasiima tai, ką paruošia tai masei kultūrinis žmogus“.

„Asmenybės ir masių reikalai?
– Ir kaip su kančia. Sakei – tai gyvenimas?
– Taip, Bianka, tai gyvenimas. Vien tik tai kančia, vien tik amžinas ir nepatenkinamas nerimas, vien tik amžinas, klajokliškas vizionizmas, vizionizmas, Bianka, – juk tu iš prasmės supranti, ką tai reiškia – vienu žodžiu, tik tas plačiareikšmis kentėjimas daro mūsų gyvenimą gilų, pilnutinį, jis, Bianka, sudaro mūsų gyvenimo turinį.“ (p. 26)

„Gyvoji vizija“ – mielas kūrinys, persmelktas savęs praradimo graudulio. Teisybė, nors ta novelė grakščiausiai sulipdyta, vieną momentą pastebėsime – ir čia autorius yra gerokai tezinis – kūrinio aistros čia eina ne iš kokio vidinio branduolio, o iš apsivalgojimo, apsisvarstymo ir tam pasisvarstymui ganėtinai mikliai pritaikomų kokių istorijų.

Būsimojo laiko, vizijų ilgesys atrodo, tai bus ir visos V. Katiliai kūrybos pamatai, Jo herojų išgyvenimų priežastys ir pasekmės, kūrybos akstinai. Novelėje „Laulolavijos sala“ rašoma: „Gilindamasis į šiuos ramius veidus ir šaltai tariamus žodžius, aš pastebėjau dabar, kad juose visuose yra tas svetimas dalykų ilgesys – sala Laulolavijos…“ O toliau – klausimas: „Kodėl žmogus paslaptingą tolumą myli labiau negu pažįstamą artumą?“ O skaitytojui čia iškyla ir kitas klausimas: o kodėl tą tolimą taip norisi priartinti? Apkartusi gyvenimą prisijaukinti galima dar šitaip – pilkoje spalvoje reikia ieškoti vaivorykštės:

„Agnietės tu nemylėjai, Laulolaviją mylė­jai tu?.. Tu nemyli žmonių, taip? Paprastų, mirtingų žmonių? Kodėl? Ir tu nemylėjai gyvenimo, taip? Kodėl? Iš tingumo? Nes mylėti gyvenimą, tai reiškia dirbti jam, siekti jį padaryti kuo jaukesnį. Diena iš dienos tu norėjai išbėgti iš gyvenimo kažkur už jo? Kodėl? Kodėl? Kuo nusikalto tau pilka spalva? Ar ji gražiausia viso pasaulio? <.,.> Kurgi tavo sodas?.. Tavo sodo medis išdžiuvo, rankų neglamonėjamas! Vaike! Savo sode ieškok Laulolavijos!“ (p. 219)

Jaukioje novelėje „Dykumos kara­lius“ šitaip balansuojama ant pri­gimties priešpriešų plausto:

„Mačiau kuklias, nepaliečiamas merginas, kurios priklausė tuomet, kai nemylėjo. Mačiau daugybę niekšų, laikomų padoriais, daugybę padoriųjų, laikomų menkybėmis. Tėve! Mesk tuos savo popierius, nes tu apversi aukštyn kojomis visą pasaulį taip, kad tik savo žlugimu jis vėl galės atsistoti ant kojų. Žiūrėk! Jie labdarybe reiškia egotizmą ir savigyną, o altruistai išvirto elgetomis; kuklumu tie reiškia didžią dvasią, o išdidumu puikybę; aistros būdais matuoja pinigines operacijas, o pinigais aistrą; melu nuoširdumą slepia, o melą nuoširdumu dengia.“ (p. 279)

V. Katiliaus knygoje reikia per­skaityti trumpą Elenos Bukelienės žodį apie rašytoją, paties autoriaus laišką, kur jis aprašo savo gyvenimą, areštą 1947 metais. V. Katiliaus lagerio „rekrūtai“ nebuvo labai ilgi, užtat labai ilgai jie truko sugrįžus namo, iki pat aštuntojo dešimtmečio pabaigos. Iš to, ką V. Katilius paskelbė anais nepriklausomybės metais (dalis tos kūrybos sudėta į aptariamąjį rinkinį), matyti itin savi­ta, originali kūrėjo asmenybė. Kokios nors harmonijos siekimas, įniršis, kad jos negalima pasiekti, įprastinių gyvenimo normų padraskymas, mikli mintis ir arogantiška frazė – visa tai būtų didelė paspirtis lietuvių prozai, jeigu autorius būtų galėjęs tuos ilgus tylėjimo dešimtmečius rodytis viešu­moje su naujais kūriniais. Galimas dalykas, kuo toliau, tuo labiau būtų atsisakyta kartais ištęsto šnekėjimo, daugybės atsišakojimų nuo pagrin­dinės minties, gal net minėtasis įniršis būtų ėmęs reikštis konstruk­tyviau. Dabar Viktoro Katiliaus kūryba sugrįžta iš rekrūtų, dairosi ne itin jaukiuose dabartinės litera­tūros namuose laukdama, kaip ją pasveikins ir atpažins namiškiai. Turėtume vieni kitus prisijaukinti.